Klaipėdos krašte galime pamatyti turtingo palikimo, deja, abejotinai saugomo ir vis labiau nykstančio. Savo krašto istoriją gerbiančios bendruomenės stengiasi išsaugoti brangius materialinės praeities reliktus. Vertėtų nepamiršti, kad Klaipėdos kraštas buvo Napoleono karų siaubiamos Prūsijos karalystės kampelis, kuriame pabėgę karaliai rado prieglobstį. Būtent šį faktą vertino senieji krašto gyventojai, tai atsispindėjo to meto atminties kultūroje.
Iki šiol neadekvačiai suprasta Luizės paveldo reikšmė Klaipėdos miesto tapatybei. Kaip tik paradoksaliai prieš keletą metų, nepaisant aktyvių žmonių protesto, buvo nukirsti brandūs ąžuolai, menantys Luizės buvimo laikus Tauralaukyje. Ne kartą keltas klausimas apie jos įamžinimą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje. Suinteresuota visuomenė su žymių klaipėdiečių parašais kreipėsi dėl Prūsijos karalienės Luizės atminimo paminklo atkūrimo Tauralaukyje ir vardinio ąžuolo pažymėjimo, Danės gatvės atkarpos dalies senojo pavadinimo sugrąžinimo bei muziejinio kambario įrengimo Rotušėje. Tam, kad būtų visapusiškai suprasta Luizės atminties reikšmė šiuolaikinei tapatybei, iškilo problemos dėl jos atminties įprasminimo, nes 1) Tauralaukyje Luizės atminimo ženklo atkūrimui neleidžia nesuformuotas miesto viešų želdinių sklypas; 2) Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos nuomone, Danės gatvės atkarpos senojo pavadinimo sugrąžinimas yra per „ankstyvas“; 3) Muziejinio kambario įrengimas Rotušėje „trukdo“ mero veiklai. Štai su kokiomis kliūtimis susiduriama, siekiant atkurti ir puoselėti Luizės atmintį mieste, jeigu nėra geranoriškumo miesto savivaldoje. Dažnai tenka išgirsti priekaištus, kad neva aktyvūs klaipėdiečiai mėgina „primesti“ klausimus valdininkams, tačiau jiems reikėtų pripažinti, kad klaipėdiečių iniciatyvai nėra sudaromos galimybės realizuoti tolesnius veiksmus materializuoti idėjas.
Anot Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo „Būrelis žmonių XIX – XX a. sandūroje karalienę Luizę bandė paversti Klaipėdos „prekės“ ženklu, akcentuodami miesto sąsajas su šia anuomet visoje Vokietijoje esančia figūra“[1]. Taip pat toliau detalizuojama, jog taip buvo „siekiama įamžinti Karalių vizitą 1807 – 1808 m. Klaipėdoje“. Kadangi šių ženklų nebeliko po II pasaulinio karo, kyla pagrįstas klausimas, kodėl nebėra šių Karalių gyvenimo mieste pažymėjimo simbolių, ar viso labo mums tikrai jų nebereikia? Gal vis dėlto norima kurti visiškai naują miestą be pagarbos istorinei atminčiai, remiantis dabartinėmis miesto architektūrinio vystymo tendencijomis? Juk Europos senieji miestai, siekia įamžinti išskirtinių svečių vizitą ir pademonstruoti pagarbą jiems, tai parodo miestiečių bendruomenės pasididžiavimą išskirtiniais ir miesto nulėmusiais žmonėmis. Luizės reikšmė miesto istorijoje yra svari, be karališkosios šeimos buvimo, nebūtume turėję išskirtinio Klaipėdos centrinio pašto rūmų, nebūtų karaliaus palaiminto Šv. Jono bažnyčios atkūrimo, nebūtų atsiradęs ir miesto vardo sužibėjimo visoje Europoje. Kad reikia įamžinti Prūsijos karalių gyvenimo tarpsnį, juolab audringiausiu tuometinei šaliai egzistavimosi laikotarpiu, tenka pripažinti, kad tai yra svarbu, atgaivinant buvusias turizmo industrijos tradicijas ir patrauklumą miesto svečiams. Kadangi Prūsijos karalystės dvaras atvežė europietiško miesto supratimą į tuomet buvusią atokią šiaurinę provinciją, turizmas gali būti puiki priemonė pristatyti istoriją.
Sugrįžtant prie Luizės atminimo įamžinimo jau „1900 m. Pagražinimo sąjunga vietoj nugriuvusio obelisko karaliui Friedrichui Wilhelmui II Tauralaukyje atidengė paminklą, skirtą karalienei Luizei.“[2] Iš fotografijų matyti, kad šis paminklas buvo pastatytas ant aštriabriaunių akmenų sudėtos krūvos ir ant jos buvo iškilusi asimetriška granito plokštė su bronziniu reljefiniu karalienės portretu. Paminklas tiesiog darniai stovėjo išskirtinėje gamtos lankytinoje oazėje, o tikrai nebuvo pernelyg puošnus, greičiau asketiško meninio apipavidalinimo. Ši vietovė buvo tikras traukos objektas Tauralaukyje ne tik Luizės gyvenimo laikotarpiu, bet ir ją vėliau nuolatos noriai lankydavosi miestelėnai, taip pat, ko gero, buvo rengiami nuolatos minėjimai Luizės atminimo dienos proga. Paminklo galinėje pusėje buvo įrašyta „Atnaujintas Pagražinimo sąjungos. 1900 rugpjūčio 3 – ioji.“[3].
Pokario metais, ši istorinė vieta sulaukė tragiško likimo. Remiantis vietinių pasakojimais, Luizės paminklas tapo raudonarmiečių patyčių ir pajuokos objektu, o bronzinis bareljefas kėlė aklą ideologinę, neva „antifašistinę“ neapykantą kareiviams – į jį nuolatos buvo šaudoma karinių pratybų metu. Likę paminklo akmenys buvo užkasti po žemę, o marmuro plokštė, spėjama, buvo išgabenta, nes apie 1995 m. žvalgybinių kasinėjimų liudininkų metu, paminklo akmenys buvo galimai atkasti ir nugabenti prie Dvaro ūkinio pastato, tačiau marmurinės lentos taip ir nebebuvo rasta. Tuomet tikėtasi, kad Luizės paminklas bus atkuriamas, tačiau pavienių entuziastų jėgos išseko. Šią vietą būtų nepaprastai svarbu atkurti, siekiant išsaugoti Dangės slėnio išskirtinę gamtinė oazę, sudarius tinkamas sąlygas kraštotyriniam pažinimui, keliant pasididžiavimą savo miesto praeitimi, gerinant turizmo prieinamumą prie nepelnytai užmirštos vietos. Tai galėtų tapti įdomiu pasakojimu atvykusiems svečiams apie išskirtinius turtingus istorinius vietos epizodus.
Klaipėdos miestiečių draugijos narių ir Tauralaukyje gyvenančių pavienių asmenų jėgomis bus toliau mėginama rasti būdus kaip būtų galima atkurti Luizės paminklą Tauralaukyje, rasti tinkamą vietą monumento atsiradimui bei nuolatiniam lankymui, toliau bendradarbiaujant su Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, užtikrinančia tinkamas sąlygas paminklo atstatymui. Luizės paminklo atkūrimas įprasmintų vėl iš naujo aktyvių klaipėdiečių atsirandantį pagarbų požiūrį ne tik kaip išskirtinei asmenybei, bet ir miesto istorinei atminčiai, neišvengiamai prisideda prie miestiečių bendruomenės gerbūvio suformavimo. Tokių istorinių vietų atkūrimas smarkiai išplečia miesto istorinio pažinimo arealą už Klaipėdos senamiesčio, o tai prisideda prie mažai žinomų teritorijų turistinio patrauklumo.
[1]Vasilijus Safronovas, Klaipėdos miesto istorija, leidėjas – Mažosios Lietuvos istorijos institutas, Klaipėda, 2020, p. 137.
[2] Jovita Saulėnienė, Jos Didenybė Karalienė Luizė Mėmelyje, spaustuvė – Druka, Klaipėda, 2017, p. 160.
[3] Ibid.
Palikite atsiliepimą