Prie dar tada neįkurtų vokiečių karių kapinių XIX a. vid. buvo pastatytas paminklinis obeliskas nepelnytai pamirštam Klaipėdos miesto parko įkūrėjui ir Plantacijos inspektoriui Johannui Riechertui. Šio žmogaus dėka pavyko organizuotai sustabdyti smėlynų plėtimąsi į šiaurinę Klaipėdos dalį – besikuriantį Naujamiestį, kuriam grėsė tragiškas užpustyto Karvaičių kaimo likimas. Jame buvo gimęs Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Smėlynai buvo tapę didžiulė problema ne tik Kuršių Nerijos kaimams, bet ir besiplečiančiam Klaipėdos miestui, čia jau buvo kalbėta apie jų grėsmę net nuo XVI a. Deja, po II pasaulinio karo šio svarbaus paminklinio įamžinimo Johannui Riechertui nebelikę.
Farmacininkas, istorikas Johanas Zembrickis pamini, kad „Friedricho Vilhelmo III ir Aleksandro I pirmajam susitikimui 1802 m. Klaipėdoje atminti, toje vietoje, kur tai įvyko, Plantacijos inspektorius Riechertas pasodino jaunų medelių, o dr. Reichelis – sodą, kurį jis vis dar gražino.“[1] 1843 m. buvo įsteigta Sodų sąjunga, kurios tikslas – skatinti ir propaguoti sodininkystės kultūrą Klaipėdoje ir aplink ją, sodinant dekoratyvinius medžius, krūmus ir gėles, taip pat skoningai apželdinant skverus.[2] Manoma, kad šios Sąjungos nariu buvo inspektorius Johannas Riechertas, kuriam buvo svarbu kurti ir puoselėti žaliąją aplinką. Šis neeilinis asmuo pradėjo Melnaragės miško, kartu ir Karališkosios giraitės apsodinimą, siekiant sustabdyti kopų plėtimąsi į miesto teritoriją. Kad net smėlis buvo pustomas net iki Miesto kapinių, liudija Johannas Zembrickis: „Krūmamiesčio priemiesčio kapinės buvo paverstos bendromis miesto kapinėmis. Jose buvo pustomas smėlis ir per jas eidavo ir važiuodavo į Vitę; dabar miestiečiai jas aptvėrė, vėliau pastatė mūro tvorą ir sutvarkė.“[3] Taip pat buvo svarbu atkurti miškus, kurie buvo be saiko iškirsti prekybai ir pirklių pasipelnymui. „1579 m. Klaipėdoje buvusi pastatyta pirmoji vėjo varoma lentpjūvė, po kurios tuoj buvo statomos kitos…prezidento von Domhardto 1579 02 26 pasirašytas, rusų gubernatoriui nusiųstas Gumbinės kamaros raštas, kuriame gresiantis užpustymas smėliu Kuršių nerijoje nurodomas kaip neriboto miško kirtimo neišvengiamas padarinys.“[4]
Kad pustomas smėlis grėsė ne vien Kuršių Nerijai, bet ir Klaipėdai, vis vien buvo aišku, kad nuo pustymo labiausiai kentėjo Vitės ir Bomelsvitės, Melnaragės gyventojai. Deja, jau XVIII a. pabaigoje į šią gręsiančią miestui gamtinę katastrofą ir jos pažabojimą miesto valdžia žiūrėjo labai atmestinai. „Miesto ganyklų užpustymas smėliu tuo metu buvo tikra nelaimė, būtent nuo tada, kai girininkas Meisneris palei pat jūros krantą besitęsiantį Melnaragės mišką, iki Septynerių metų karo labai saugotą, bet rusų nusiaubtą, pripažino nevertu tvarkyti ir atidavė deputatams (turintiems teisę laisvai kirsti medžius), tuo pasmerkdamas jį visiškam sunaikinimui. Audros sunešė daugybė smėlio kopų, ypač švyturio apylinkėse, jos slinko vis toliau į sausumą.“[5] Tačiau jau „1769 – 1770 m. buvo pasodinta 300 gluosnių sodinukų, buvo padaryta pradžia alėjai į miesto plytinę.[6]
Anot kultūros paveldo eksperto Kęstučio Demerecko Klaipėdos miesto parkas, ankčiau vadintas pradėtas apsodinti tik „XIX a. vid. apsodinus medžiais švyturio aplinką ir kelią iš miesto į švyturį, pradėti želdinimo darbai ir smėlynuose tarp Melnaragės bei miesto.“[7] Johanno Riecherto dėka buvo parengtas ir įgyvendinamas visos Plantacijos miško kultūrinimo planas, pagal kurį kasmet buvo skiriama 250 talerių. Po jo mirties 1851 m. Miesto taryboje atsakingu už Plantaciją buvo paskirtas Karlas Šojus, kuris toliau turėjo tęsti įpėdinio darbus. Jau 1861 m. žemėlapyje Plantacijos miško vietoje dar buvo žymimi smėlynai, kuriuose pastatytas obeliskas J. Riechertui. Neabejotinai jo šviesus prasmingas įamžinimas simbolizuoja Johanno Riecherto pastangas sustabdyti įsisiautėjusią gamtą su miško pagalba, o be jo nebūtų ir dabartinio Klaipėdos miesto parko arba Melnaragės miško.
Neišlikusio Johanno Riecherto obelisko atkūrimas vėl įprasmintų senųjų klaipėdiškių atmintį ir išreikštų pagarbą miško apželdinimo iniciatoriaus atminimui bei įtvirtintų nenuginčijamą Klaipėdos miesto parko istorinę vertę. Juolab Smiltynėje yra išlikęs Liudviko Hageno obeliskas, kuris bandė tiek pat, kiek ir Johannas Riechertas apžveldinti Klaipėdos miesto apylinkes. Todėl nepaprastai svarbu suvokti, kad Johanno Riecherto atminimo obelisko atkūrimas yra atsakingų miesto žmonių ir klaipėdiečių bendruomenės garbės ir sąžinės reikalas. Gi be praeities nebūna ir ateities, todėl tinkamai priėmę istorinę praeitį galime kurti naują ateitį, kurią neabejotinai nulėmė patys pirmieji. Juolab vis dar iki šiol yra neadekvačiai įvertinta istorinių parkų ir želdinių vertė Klaipėdos miestui, visa tai yra miesto kultūros paveldo sudėtinė dalis.
[1] Johannas Zembrickis, Klaipėda XIX amžiuje Klaipėdos istorija, II tomas, leidykla – Libra Memelensis, Klaipėda, 2004, p. 92.
[2] Ibidem.
[3] Johannas Zemrickis, Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, I tomas, leidykla – Libra Memelensis, Klaipėda, 2002, p. 186.
[4] Johannas Zemrickis, Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, I tomas, leidykla – Libra Memelensis, Klaipėda, 2002, p. 193.
[5] Johannas Zemrickis, Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, I tomas, leidykla – Libra Memelensis, Klaipėda, 2002, p. 203.
[6] Ibidem.
[7] Kęstutis Demereckas, Klaipėdos istoriniai parkai ir želdynai, leidykla – Libra Memelensis, Klaipėda, 2014, p. 203.
Palikite atsiliepimą