Miesto ateitis – ta pati tarybinė Klaipėda?

Visuose senuosiuose atvirukuose ir prieškario nuotraukose, kuriuose vaizduojama Klaipėda, niekaip neapsieinama be senųjų miesto šventovių, kurios ne tik puošė miestovaizdį, kartais pabostančiame monotoniškame pajūrio krašte, bet ir atspindėjo turtingą konfesinį gyvenimą. Taip pat esama gausios fotografijos, kurios išties liudija turtingą sakralinį palikimą, sunaikintą 1945 m. atėjusios Raudonosios armijos, o vėliau totalitariniu būdu įsitvirtinusio svetimo okupacinio režimo. Vis dar nesuvokiantiems karo griaunamosios jėgos akivaizdžiai galime pamatyti mažai tepasikeitusį didžiojo Rytų kaimyno elgesį Ukraino ir Rusijos kare. Panašiai II pasauliniame kare Rytų Prūsijoje buvo negailestingai šluojami turtingi miestai tarsi muziejai po atviru dangumi ir barbariškai deportuojami vietiniai gyventojai iš gimto krašto.

Mažai pasikeitusio agresoriaus tikslas yra tik vienas – sunaikinti ilgainiui susiformavusį senąjį europietišką paveldą, kartu ir bendruomenei vertingą istorinę atmintį. Kiek vėliau okupantas kuria teritorijai ir įsigyvenusiai bendruomenei nepriimtiną tapatybę, tai yra memorialinės paskirties vietos, architektūra, iš viršaus primetamas miesto planavimas, modifikuojamas visuomenės mentalitetas, elgsena, pakeičiama pasaulėžiūra, transformuojamos tradicijos. Kai miestas daugiau nei pusšimtį metų išgyvena tokioje būklėje „modus vivendi“, tokiu būdu yra labai sunku išsivaduoti iš svetimos sovietinės politinės ir kultūrinės mentalinės konjunktūros, kuri buvo diegiama prievarta. Visgi sugrįžtant prie senųjų bažnyčių tematikos, savaime aišku, jos buvo svetimos komunistinei ideologijai ir nebuvo jokių prošvaisčių, kad jos išliktų. Priešingai kaimo vietovėse skirtingai nei mieste subombarduotos bažnyčios buvo paliktos likimo valiai kaip Plaškiuose arba Kaukėnuose. Deja, Klaipėdoje kaip ir visoje Prūsų Lietuvoje bet koks materialinis palikimas atėjūnams buvo „fašistinis“ arba „vokiškas“, kurį anot jų reikia tiesiog išrauti su visomis šaknimis. Niekam nebuvo įdomu, kad bažnyčios galėtų būti transformuojamos į kitokios paskirties pastatus.

Viena iš žinomiausių senųjų šventovių Klaipėdos senamiestyje yra Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčia, kurią šiuo metu vis daugiau mėginama atkurti su bendruomenės ir valdžios pastangomis. Iki II-ojo pasaulinio karo ši bažnyčia buvo pagrindinė, o kartais jai neformaliai tekdavo miesto katedros vaidmuo. Paskutinio statinio architektūrinės versijos autorius buvo Friedrich August Stüler (liet. Frydrichas Augustas Štiuleris), kuris nemaž buvo garsiausias architektas visoje Prūsijoje, sukūręs daug administracinės, religinės, kulto paskirties objektų. Po 1854 m. Didžiojo gaisro, ženklinančio miesto architektūrinės raidos lūžį, bažnyčios projektą koregavo ir patvirtino pats Prūsijos karalius Friedrich Wilhelm IV (liet. Frydrichas Vilhelmas IV), jo motina buvo karalienė Luizė, kuri rezidavo su šeima Klaipėdoje. Įdomu tai, kad bažnyčia buvo atstatoma ant išlikusių šventovės liekanų, tai parodo nepaprastą architekto lankstų architektūrinį požiūrį į naujo statinio projektavimą. Neogotikinis bažnyčios stilius buvo bene būdingas daugumoje Prūsijos miestų ir plačiai paplitęs. Tariamai šis stilius atspindėjo romantizmo idėjas, kartu ir vis labiau konsoliduojančios vokiečių tautos garbingą dažnai idealizuojamą istorinę praeitį.  Svarbu, kad šio unikalaus objekto atkūrimas neužsitęstų ir neužstrigtų dėl susidariusių įvairių nepalankių aplinkybių. Kaip tik ši miestelėnams svarbi bažnyčia būtų atkuriama dar sparčiau nei iki šiol.

Nepamirškime, kad Tiltų gatvėje stovėjo dvi ne tiek žinomos naujiesiems gyventojams Reformatų ir Lietuvininkų Jokūbo bažnyčios. Suvokiant senamiesčio tvarkymo ir atkūrimo poreikį, šių bažnyčių atkūrimas yra labai svarbus ne tik miesto silueto aspektu, bet ir suteiktų miesto panoramai artimą istorinė vaizdą. Tiltų gatvės ašis ir perspektyva, atkūrus barbariškai sunaikintas miesto šventoves taptų tik įvariesnė ir tik sugrąžintų senamiesčio savitą charakterį. Kalbant apie Reformatų bažnyčią, sakralinis pastatas kelia daug užuominų su škotiškos neogotikos bažnyčių architektūros stilistikos apraiškomis, o pagrindinis halės pastatas, kuriame vykdavo pamaldos ir kitos religinės apeigos, atskirtas nuo gatvėje dominuojančio bokšto, atspindėjo itališkojo renesanso stiliaus tendencijas, kurios iš dalies priminė Veronos ir Modenos bažnyčias.[1] Tiesa, šią bažnyčią taip pat suprojektavo architektas Friedrich August Stüler (liet. Frydrichas Augustas Štiuleris).

Menotyrininko Jono Tatoriaus teigimu, bažnyčios fasadą puošė neoromanikai būdingas arkatūrinis karnizas ir gotikoje populiarus apvalus langas frontone – rožė. Tiesa, Klaipėdos reformatų bažnyčios keturkampis bokštas priminė Parmos katedros bokštą, o jis buvo iš trijų skirtingų dalių. Cokolinė dalis – masyvi, sunki, virš jo esanti dalis buvo padalinta lizenomis, kurios iš dalies priminė mažas ir siauresnes kolonas, o į šią viršutinę bokšto dalį rėmėsi aštuonkampio plano piramidinis stogas.[2] Vertėtų pastebėti, kad bokšte taip pat buvo gana aukšta tikėtina čerpėmis dengta smailė su dviem pakopomis atitinkamai pagal proporcijas mažyčiais langeliais per šešias pagrindinio bokšto vertikalias plokštumas, einančias į pagrindinį susikirtimo centrą. Apžvalgos aikštelę kampuose buvo standartiniai, vienas kitam identiški, smailėjantys piliastrai jungiami baliustradomis. Reformatų bažnyčia skirtingai nei Šv. Jono buvo netinkuota ir neabejotinai turėjo išsiskirti tamsiai raudonomis tipiškomis degtomis molinėmis plytomis, tai neabejotinai atspindėjo charakteringą, šiuo metu vis labiau pabrėžiamą, architektūrinę stilistiką. Bokšte buvo trys varpai ir laikrodis. Įsidėmėtina, jog buvo tinkuota tiek bokšto, tiek pagrindinės halės pastato apatinė dalis, skiriama kontraforsų. Deja, pokario metu ši sakralus ir įstabus paminklas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, o Reformatų bažnyčios vietoje buvo pastatytas Klaipėdos istorinį miestą žalojantis svetimkūnis Tiltų g. 19, kuris akivaizdžiai darko senamiesčio aplinką. Svarbu suvokti, kad toks klastoja miesto istorinę atminį ir puikiai pridengia vis dar iki šiol gyvus tarybinio miesto kūrimo mitus, kurie prieštarauja, jog šio miesto ir krašto senieji gyventojai kaip tik buvo pamaldūs ir čia būta labai skirtingų konfesijų.

Panašaus Reformatų bažnyčios likimo susilaukė daug kuklesnė ir tiek pat stilistiškai įdomi Lietuvininkų Šv. Jokūbo bažnyčia, kuri dar ilgai tarnavo konfesiniams poreikiams ankstyvuoju okupaciniu laikotarpiu. Galime pastebėti, kad kaip tik šis išskirtinis pastatas stovėjo priešais Reformatų bažnyčią. Šis pastatas išbuvo iki pat 1958 – 59 metų, kurio griovimas pragarsėjo dar iki šiol senbuviams liūdnai pragarsėjusiu atsiminimu, kai sovietinė valdžia netgi pasitelkė sunkiąją techniką, kuria režimo talkininkai mėgino nugriauti vis neišjudinamas bažnyčios sienas. Barbariškai nuo žemės paviršiaus nušluotas nuostabus architektūrinis reginys netrukus buvo pakeistas neišvaizdžia savaip interpretuotino sovietinio modernizmo „dėžute“, kurioje įsikūrė bemaž vyresniosios kartos žmonėms puikiai žinoma valgykla „Neptūnas“. Šiame pastate Tiltų g. 18 dabar veikia kavinė „Lajos“. Šv. Jokūbo bažnyčios istorija buvo išskirtinė, o jos simbolinė reikšmė lietuvininkų istorinei atminčiai yra nepaprastai svarbi, būtina svarstyti apie šio barbariškai sunaikinto pastato atkūrimą ir pritaikymą, jei ne religinei paskirčiai, tai bent jau krašto evangelikų – liuteronų istorijos muziejui su kultūrinėmis erdvėmis.

Sakralinis pastatas taip pat buvo suprojektuotas architekto Friedrich August Stüler (liet. Frydrichas Augustas Štiuleris) po Didžiojo gaisro. Pastatas buvo halinio tipo, bebokštis su reprezentaciniu puošnesniu fasadu, kurį minėtas architektas lizenomis padalijo į tris dalis pagal trikampius viršutinius simetriškus frontonus kampuose esančiais piliastrais, o viršūnėje esančiu kryžiumi lizenų viršūnės baigėsi smailiais, gotikinius pinaklius primenančiais bokšteliais, o tokiais bokšteliais baigėsi ir šoninių fasadų kontraforsai.. Tiesa, trikampiame frontone buvo įrengtos mažesnės „rožės“, kitaip vadinamos rozetėmis. Pagrindiniame fasade buvo trys pailgi langai su viršuje esančiais pusapskritimiais lankais. Centrinio frontonėlio angose kabėjo trys varpai. Pastatas buvo tinkuotas ir fasadų plokštumas skaidė rustika.[3] Vertėtų pažymėti, kad šis pastatas buvo ryškiausias sakralinės architektūros neogotikos pavyzdys Klaipėdos senamiestyje, nežiūrint Klaipėdos miesto istorinėje dalyje buvusių taip pat ryškių architektūros paminklų.

Trumpai aptarus pagrindinių Klaipėdos senamiesčio prieškarinių bažnyčių raidą ir architektūrinius bruožus, reikėtų pažymėti jų išskirtinį vaidmenį miesto savitam charakteriui ir kraštovaizdžiui. Šių bažnyčių smailes pamatydavo visi jūrininkai ir keleiviai, atplaukdami į Klaipėdos uostą. Norint paskatinti turizmą ir senojo miesto patrauklumą būtina atkurti prarastą architektūrinį turtingumą. Todėl šiuo atveju būtų daug prasmingiau rimtai svarstyti Tiltų g. 18, 19 pastatų išpirkimo galimybes ir atkūrimą, kartu pritaikant šias unikalias šventoves aktualiems kultūriniams ir konfesiniams poreikiams. Susirūpinimą kelia sovietmečiu atsiradusių „dėžučių“ renovacijos miražai, nes po jos senamiesčio aplinkos sužalojimas bus dar labiau paryškintas. Tik dar daugiau bus pabrėžiamas „naujumas“ greta per stebuklą išlikusių gyvenamųjų pastatų. Klaipėdos miesto savivaldybė kartu su Vyriausybe privalo imtis šių sunaikintų bažnyčių atkūrimo, kurių viena Šv. Jono bažnyčia yra atkuriama vis dar vangiai. Dabartinis sudarkytas Klaipėdos senamiestis be senųjų unikalių kultūros paminklų atspindi iki galo dar neįgyvendintos sovietmečio modernistinės architektūros politikos pasekmes. Tad miestas be senųjų bažnyčių neturi savo brandaus istorinio miesto veido.


[1] Jonas Tatoris, Senoji Klaipėda: Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1994, p. 197.

[2] Ibidem.

[3] Ibidem, p. 193

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *