Regnum Borussiae – Lotyniškai: Prūsijos karalystė.

Klaipėda su savitu susiklosčiusiu istoriniu kraštu yra neatsiejama nuo Prūsijos turtingos ir įdomios praeities, kuri gali atskleisti ne tik vertingas žinias apie ją, bet ir iš jos pasisemti praktinės patirties šiandienos pasaulyje. Taip pat klaipėdiečiai gerbdami savo miesto kūrimosi šaknis privalo skirti deramą pagarbą savo globėjai ir visas jėgas skyrusiai Prūsijos karalystei, kuri buvo įkurta 1701 metais sausio 18 d., karūnuojant Prūsijos karaliumi Friedrichą I Karaliaučiaus pilyje. Neįtikėtina, kad šventė truko net tris mėnesius. Niekas nepagalvotų, kad šis istorinis įvykis nulėmė vėliau klestinčios, išties šlovingus laikus patiriančios Prūsijos karalystės ateitį, neatmetant tai, kad ji patyrė tragiškus nuopuolius, Napoleonui Bonapartui veržiantis negailestingai į šalies gilumą arba lemtingai žlugo kaip juridinė valstybės organizacija XX a. viduryje.

Aptariant išimtinai Prūsijos karalystės įkūrimo epizodą pirmojo tūkstantmečio septintojo šimtmečio pradžioje valdovo nusiteikimas imtis valstybės pertvarkų buvo nulemtas susiklosčius palankioms geopolitinėms aplinkybėms, o Friedrichui I buvo suteiktas karaliaus titulas tik Prūsijos teritorijoje. Vyraujant barokinio laikotarpio tendencijomis, kurios pasireiškė prašmatnumo poreikiu valdovo dvare, Prūsijos karaliaus Friedricho I iškilminga ceremonija Karaliaučiaus pilyje buvo labai prabangi ir įspūdinga savo laiko mastais, nes pavyzdžiui remiantis laiko amžininkų liudijimais: „važiuojant karaliui su visa palyda prireikė 30 000 arklių, 1 800 vežimų iš Berlyno į Karaliaučių, o kelionė truko 12 dienų. Pakeliui buvo turtingai papuoštos kiekvieno kaimo pagrindinės gatvės, kurias žibino fakelai su ugnimi. Sausio 15 d. prasidėjo šventė.“[2] Įdomu, kad dar net prieš karūnacines iškilmes buvo švenčiama kelias dienas. Teigiama, kad karaliaus pirmoji karūnacija Prūsijoje Karaliaučiui turėjo folklorinę reikšmę[3], kuri Prūsijos istorinėje atmintyje turėjo ne vien faktinę išskirtinę reikšmę, bet ir šis pasakojimo naratyvas apie Prūsijos valdovo Friedricho I karūnaciją buvo ryškus legendose, literatūroje, poezijoje ir t.t. Galiausiai prabangą atskleidžia ir karūnacijos iškilmių dienos tvyrojusi atmosfera, kai „tos dienos rytą Friedrichas I rūmų salėje užsidėjo karūną, o jis buvo apsirengęs be galo puošniai su raudona purpurine karališkąja skraiste žibančiomis daugybe sagų, kurių kiekviena kainavo 100 000 talerių, o taip pat buvo išdalintos 6000 talerių vertės auksinės monetos su naujojo karaliaus atvaizdu lauke laikomiems žmonėms.“[4] Turbūt lauke laikomi žmonės buvo karaliaus dvaro tarnai, žemesnės valdžios atstovai, kariuomenės daliniai ir t.t.

Kaip ir buvo minėta, kad karūnacinės iškilmės vyko sausio 18-osios ryte kurfiurstų audiencijų salėje, bet ne pilies bažnyčioje, kurioje buvo specialiai šiai progai pastatytas sostas. Nedideliame vyriškos lyties šeimos narių rate, taip pat keli dvariškiai ir aukšti tos vietos pareigūnai, išrinktasis valdovas, apsirengęs raudonu ir auksiniu drabužiu su blizgančiomis deimantuotomis sagomis ir tamsiai raudonos spalvos šermuonėlio kailiniu apsiaustu, pats užsidėjo karūną, paėmė skeptrą ir priėmė susirinkusiųjų pagarbą. Tada jis nuėjo į savo žmonos kambarius ir karūnavo ją savo karaliene jos teismo akivaizdoje. Dvarų atstovams atidavus pagarbą, karališkoji pora vedė procesiją į rūmų koplyčią patepimui. Ten prie įėjimo juos pasitiko du vyskupai ir vienas kalvinistas, kuriems buvo suteiktos specialiai tam skirtos pareigos, kad atspindėtų Brandenburgo ir Prūsijos valstybės dvikonfesinį pobūdį. Po kelių giesmių ir pamokslo būgnų žmonių masės virtimas į koplyčios vidų ir karališkosios fanfaros paskelbė pamaldų kulminaciją. Karalius pakilo nuo sosto ir atsiklaupė prieš altorių. Tada kalvinistų vyskupas Ursinus panardino du pirštus į aliejų ir patepė karaliaus kaktą bei abu riešus. Tada tas pats ritualas buvo atliktas ir karalienei. Po to visi pamaldose dalyvaujantys dvasininkai, skambant muzikai, perleido sosto pakylą ir pagerbė karališkąją porą. Vėliau skambėjo daugiau giesmių ir maldų, o galiausiai atsistojo aukšto rango teismo pareigūnas ir paskelbė visuotinę amnestiją visiems nusikaltėliams, išskyrus piktžodžiautojus, žudikus, skolininkus ir aukšto nusikaltimo laipsnio išdavikus. Šį išlikusį karūnacijos istorinį epizodą liudija išlikę Peter Baumgart aprašymai ir tyrimai „Die preußísche Königskrönung von 1701, das Reich und die europäische Politik”.[5] Politiškai Prūsijos karalystė tapo visiškai nepriklausoma ir suvereni valstybė, nukirtusi bet kokius ryšius nuo Abiejų Tautų Respublikos.

Karūnuotas Prūsijos karalius Friedrichas I be galo buvo nusipelnęs Prūsijos šalies suklestėjimui ir sustiprėjimui, o nemažiau ir Klaipėdos vystymuisi. Karalius apdairiai vykdė užsienio politiką, kuri buvo angažuota ATR ir Prancūzijos atžvilgiu, išsaugojo paveldėtas žemes, sukūrė valstybės valdymo struktūrą, puoselėjo kultūrą ir architektūrą, žmonos Šarlotės užsakymu buvo pastatyti Šarlotenburgo rūmai, įkurtas 1694 m. Halės universitetas, kuriame veikė Lietuvių kalbos seminaras, 1696 m. Berlyne įkurta Menų akademija, 1700 m.-Prūsijos mokslo akademija.[6] Išskirtinis istorinis faktas liudija 1706 m. sausio 18 d. įvykusį Šv. Jono bažnyčios pašventinimą, kaip galime pamatyti, kad iškilmėms buvo neatsitiktinai pasirinkta tokia data karaliavimo šeštosioms metinėms paminėti. Teigiama, kad „Tai progai Karaliaučiuje buvo išleisti du leidiniai: „Sveikinimo ir linkėjimų kalba Mėmelio miesto burmistrams ir miesto tarybos nariams, sutinkant 1706 metus“ bei „Naujai pastatyti maldos namai Mėmelyje Friedricho I, Karaliaus Prūsijoje, 1706 m. šeštosios karūnavimo sukakties dieną pašventinti viešoms pamaldoms, kad būtų skatinamas pamaldumas“. Bažnyčia buvo pastatyta be jokios abejonės baroko srovės įtakoje. Be šio išskirtinio epizodo, Friedrichas I dar būdamas kurfiurstu Odų gatvės gyventojams patvirtinto ir suteikė Friedricho miesto pavadinimą, 1696 m. provizoriui Jacobui Saurui suteikiama „Juodojo Erelio“ vaistinės privilegija, 1696 m. patvirtinamas Mėmelio Šaulių gildijos statutas, 1701 m. gegužės 6 d. patvirtinamas Mėmelio prieglaudos statutas.[7] Nors be jokios abejonės paskutiniaisiais Friedricho I-ojo valdymo metais kilo didžiulė maro epidemija, kuri truko nuo 1709 m. iki 1711 m. kuri anot daugumos istorikų manymu parklupdė Prūsijos valstybę ir neigiamai paveikė demografinę krašto raidą, o Klaipėdos atveju pasak H. Roerdanso „1710 m. Senamiestyje mirė 262, Friedricho mieste- 147, miesto priemiesčiuose- 1492 žmonės.

1701 m. sausio 18 d. tapusi Prūsijos karalystė egzistavo iki 1871 m., kai tą pačią dieną buvo suvienyta visa Vokietijos imperija, karūnuojant imperatoriumi Vilhelmą I Versalio didžiųjų veidrodžių salėje. Kadangi Vokietijos imperija buvo įkurta tą pačią dieną kaip ir Prūsijos karalystėje šis istorinis įvykis yra užgožtas nacionalizmo vėjų, pro kuriuos sunku prasikalti istorinės svarbos atminimo paminėjimui, kurio prasmė būtų artima ne Vokietijos imperijos įkūrimui, bet Prūsijos karalystės atsiradimui. Nederėtų tyčia pamiršti, kad ši valstybė kaip ir Prūsijos kunigaikštystė priglaudė daugybę lietuvių raštijos ir kultūros tyrinėtojų atstovų kaip Liudvikas Rėza, Adalbertas Berzenbergeris ar Danielius Kleinas, o kitos asmenybės yra primirštos ir nebeaktualizuojamos, nors jos ne mažiau svarbios. Sąmoningas Prūsijos karalystės istorinės atminties neigimas, o dar blogiau jos fizinis ištrynimas yra tapatus barbarų poelgiui, o šalies istorijos politizavimas remiantis nacionalistiniais naratyvais, o vėliau persmelkta sovietine ideologija ir neapykanta „vokiškumo pradams“ Lietuvos istorijos kontekste dažnai pakenkia šalies reikšmės objektyviam įvertinimui, bet ir atminimui. Be jokios abejonės traumuotos Vokietijos atminimo politikoje Prūsijos karalystės tiek pat niekingai susilaukia mažai dėmesio, o sausio 18 -oji vis dar nėra reikšminga atmintina diena. Sugrįžtant prie sausio 18-osios reikšmės ir vietos Klaipėdos miesto identitete, svarbu pasakyti, kad šios dienos paminėjimas ir pagarbos atidavimas kaip pačiai Prūsijos karalystei ir ją kūrusiems žmonėms prisidėtų prie klaipėdiečių savimonės ir miesto išskirtinumo suvokimo visoje socialinėje erdvėje. Ne mažiau svarbus yra pagarbos išreiškimo Prūsijos karalystei materializavimas atminimo politikoje, neišlikusių architektūros paminklų atkūrime, kultūroje.

Filologės, kultūros istorikės Jovitos Saulėnienės teigimu „per šimtą septyniasdešimt Prūsijos karalystės gyvavimo metų (1701-1871) soste pabuvo septyni karaliai. Kai kuriems iš jų teko įveikti šalį nuniokojusių didžiųjų nelaimių–didžiojo maro (1709-1711), Septynerių metų karo (1756–1763), karo su Prancūzija (1806–1808)- pasekmes. Akivaizdu, kad iki šiol nėra adekvačiai įvertintas Klaipėdos miestui reikšmingiausias karaliaus Friedricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės epizodas, kai Mėmelis buvo Prūsijos karalystės laikinoji sostinė, taip pat šis istorinis naratyvas buvo ryškus ir gyvas iki pat I-ojo pasaulinio karo pabaigos. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad ne visi Prūsijos miestai gali pasididžiuoti tokia Prūsijos šlove kaip Klaipėda, o jos reikšmė tuo metu prilygo Karaliaučiui ir Berlynui, nors kiek mažiau politiškai reikšmingesni miestai kaip Rusijai priklausanti Tilžė visais įmanomais būdais bando išsaugoti tarptautinių įvykių ir valdovų pėdsakus. Reikėtų suvokti, kad karališkieji ženklai kuria miesto savitą charakterį ir prisideda prie vietos žinomumo garsinimo. Klaipėdiečiai galėtų tiek pat kaip ir senieji klaipėdiškiai prisiminti šį svarbų istorinį epizodą, o juk priešais Rotušę buvo įamžinta Borusija, karalienės Luizės akmeninis paminklas su bronziniu bareljefu Tauralaukyje, Karališkoji giraitė, Friedricho Vilhelmo IV paminklas Aleksandro gatvėje. Lojalumas ir ištikimybė Hohenzolernų dinastijai reiškė pagarbą tradicijai ir uolų atsidavimą savo valstybei, o lietuvininkai kaip ir mozūrai būdavo netgi dar uolesni Prūsijos karalystės patikėtiniai nei patys savo kilme besididžiuojantys vokiečiai, o taip pat ne mažiau pabrėždami savo lojalumą karaliui galėdavo išsaugoti savo kitoniškumą. Neabejotinai sausio 18 d. galėtų būti prisimenamas ne tik visas Hohenzolernų dinastijos indėlis į Klaipėdos miesto klestėjimą, bet kadaise buvusios šlovingos ir galingos karalystės pradžia.

Užbaigiant straipsnį heraldiniais simboliais ir jų reikšmėmis, vertėtų atkreipti dėmesį, kad Prūsijos karalystės vėliava skyrėsi nuo paskutinės vėliavos ir buvo naudojama 1701-1750 m., tačiau pagrindiniu simboliu išliko juodas erelis su karūna, laikantis valdžios skeptrą ir mėlynas rutulys su raudonai ir baltai deimantiniu kryžiumi. Herbas skirtingai negu vėliava buvo nuolat kintantis heraldiškai, o taip pat skyrėsi jo apipavidalinimo formos. Virš erelio galvos buvo uždara karališkoji karūna ir atvirą kunigaikščio karūną ant kaklo, jo nagai laikė skeptrą ir rutulį. Ant jo krūtinės visą laiką buvo užrašyti auksiniai pirmojo Prūsijos karaliaus Frydricho I inicialai: Fredericus Rex „FR“. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis herbas buvo ne tik nacionalinės valstybės simbolis, bet ir buvo monarcho Friedricho I simbolis, nors nereikėtų atmesti, kad kiekvienas įpėdinis galėdavo turėti savo atskirus heraldinius simbolius. Atskirai aptariant Prūsijos valstybės ženklų heraldiką, reikalingas išsamus atskiras apibendrinantis nuoseklus straipsnis, bet tai jau parodoma, kaip valstybė turėjo savitus ženklus, kurių pėdsakus vis dar tebegalima rasti šiandieninėje Klaipėdoje, o taip pat nereikėtų bijoti šių ženklų naudojimo, kurie tikrai atspindi šios valstybės šlovę. Galiausiai Prūsijoje heraldikoje galime pamatyti devizą „vok. Gott mit uns“ (lot. Nobiscum deus), kuris reiškia „Dievas su mumis“ o Juodojo Erelio ordine yra įrašyti lotyniški žodžiai „Suum cuique“- „kiekvienam savo“, kurio posakis su graikų teisingumo filosofija, o Platono veikale „Valstybė“ yra teigiama, kad „Kiekvienas turi veikti pagal savo galimybes ir sugebėjimus, tarnauti šaliai ir visai visuomenei.“

(aut. Benas Volodzka)

---

[2] Christopher Clark „Preußen Aufstieg und Niedergang 1600-1947“, Verlag-Pantheon, München, 2008, p.97.

[3] Jürgen Manthey „Königsberg Geschichte einer Weltrepublik“, Carl Hanser Verlag München, Wien, 2005, p. 88.

[4] Ten pat.

[5] Christopher Clark „Preußen Aufstieg und Niedergang 1600-1947“, Verlag-Pantheon, München, 2008, p.94.

[6] Jovitos Saulėnienės „Karališkoji Klaipėda“, spaustuvė- Druka, Klaipėda, 2020 m. p. 67.

[7] Jovitos Saulėnienės „Karališkoji Klaipėda“, spaustuvė- Druka, Klaipėda, 2020 m. p. 73.