Tarptautinė paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos diena
Šiandien prieš 43 metus, 1982 m. balandžio 18 d., ICOMOS (Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių taryba) pasiūlė kasmet visame pasaulyje minėti Tarptautinę paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dieną. Šią iniciatyvą patvirtino 22-oji UNESCO Generalinė asamblėja.
Šios dienos tikslas – skatinti visuomenės sąmoningumą apie kultūros paveldo įvairovę, jo pažeidžiamumą ir būtinybę jį saugoti bei išsaugoti ateities kartoms. Nors ši diena dažnai primirštama, jos aktualumas šiandien yra ypač ryškus.
Tai pabrėžia ne tik Rusijos karo Ukrainoje daroma didžiulio masto žala kultūros paveldui, bet ir sistemingą pobūdį įgiję paveldo naikinimo procesai Klaipėdoje. Deja, šie procesai neretai yra toleruojami ar net laiminami vietos paveldosaugos struktūrų ir jų vadovų.
Paveldas kaip miesto tapatybės pagrindas
Šios dienos esmė ragina atsigręžti į istorinę aplinką, kuri per ilgą laiką buvo formuojama visuomenės ir kurioje slypi kolektyvinė atmintis, tradicijos, papročiai bei kultūra. Paveldas yra miesto DNR.
Klaipėdoje istorinę miesto aplinką ir kultūrinį savitumą smarkiai paveikė Antrasis pasaulinis karas, o vėliau – sovietmečiu prasidėjęs nejautrus ir drastiškas miesto transformavimas, kuris, deja, tęsiasi iki šiol.
Nuo pat miesto įkūrimo viduramžiais Klaipėdos pilies prieigose formavosi Senamiestis. Jį sudarė per ilgą laiką priaugę urbanistiniai audiniai – Friedrichštatas ir Altštatas, kuriuos skyrė Senoji Dangė, tekėjusi Didžiosios Vandens gatve.
Miesto branduolį iš rytų ir pietų juosė unikali, viena vertingiausių Rytų Europoje, olandų meistrų tobulinta XVII–XVIII a. bastioninių įtvirtinimų sistema. Ji iki mūsų dienų yra gerai išlikusi, tačiau jos reikšmė vis dar neįvertinta, o pati struktūra nuosekliai ardoma.
Klaipėdos senamiestis: vertė ir naikinimo praktikos
Gynybinių pylimų apjuostame Senamiestyje susiformavo savita gatvių struktūra. Vienose dalyse vyravo gana taisyklingas gatvių tinklas, kitose – nevienodo dydžio kvartalai, kurie prireikus buvo smulkinami ar stambinami. Pagrindinėse gatvėse vėliau iškilo įspūdingos Jono, Jokūbo (Laukininkų) ir Reformatų bažnyčios, formavusios miesto panoramą.
Tokiu būdu Klaipėda tapo neabejotinai unikaliu Vakarų Europos miestų raidos pavyzdžiu dabartinės Lietuvos teritorijoje. Dėl šios išskirtinės istorinės ir antropologinės vertės būtina itin kruopščiai saugoti ir atskleisti senojo miesto architektūrinį bei urbanistinį savitumą.
1994 m. Klaipėdos senamiestis buvo paskelbtas reikšmingu Lietuvos kultūros paminklu ir nedalomu istoriniu kompleksu. Tačiau praktikoje jis iki šiol yra nuosekliai naikinamas.
2025 m. balandžio 9 d. buvo nugriautas vertingas Bangų g. 11 pastatas – Klaipėdos senamiesčio gatvių struktūros urbanistinis elementas. Šis dviaukštis gyvenamasis namas žymėjo buvusią pilies gynybinės struktūros konfigūraciją ir svarbią senamiesčio erdvinę sandarą.
Agresyvūs projektai ir pažeidžiama miesto panorama
Klaipėdos senamiesčio panoramą toliau darkys Pelenyno teritorijoje statomi vadinamieji „Bastionų barakai“ (projektas „Bastionų namai“). Neigiamą poveikį senamiesčio ir bastionų vizualinei visumai taip pat sukeltų vėl atgimstantis Bastionų tilto projektas, kuris tik dar labiau padidintų problemas centrinėje miesto dalyje.
Prie to prisideda ir naujai statomas viešbučių paskirties pastatų kompleksas Mėsininkų, Sukilėlių ir Tomo gatvių ribojamame kvartale. Šis projektas visiškai nedera nei su senamiesčio masteliu, nei proporcijomis, nei architektūrine raiška.
Senamiestyje gausu pavyzdžių, kai projektuotojai neieško harmoningo santykio su istorine aplinka ir nejautriai integruoja naują architektūrą. Dėl architekto Valentino Lucenko sprendimų Senojo Turgaus vakarinėje dalyje kyla nederantys svetimkūniai, o buvusio Baltijos kino teatro vietoje statomi pastatai savo fasadų raiška prieštarauja senojo miesto charakteriui.
Toks agresyvus ir neprofesionalus projektavimas, dažnai palaiminamas valdininkų, tiesiogiai naikina Klaipėdos senamiesčio vertingąsias savybes.
Vašingtono chartijos principų ignoravimas
1987 m. ICOMOS Generalinėje asamblėjoje priimta Vašingtono chartija dėl istorinių miestų ir miesto teritorijų konservavimo pabrėžia, kad daugelis istorinių miestų pasaulyje degraduoja dėl miesto plėtros. Todėl būtinas visapusiškas mokslinis ištirtumas ir aiškūs metodai, kaip turi būti saugomas istorinis miesto charakteris.
Visi šiuo metu įgyvendinami centrinės Klaipėdos miesto dalies plėtros modeliai brutaliai paneigia šiuos principus.
Istorinė miesto dalis ir Naujamiesčio mitas
Ne mažiau reikšminga, tačiau vis dar žalojama ir nepakankamai saugoma, yra XIX a. susiformavusi Klaipėdos istorinė miesto dalis, vadinama Naujamiesčiu. Ši kompleksinė teritorija Lietuvos kultūros paminklu pripažinta dar 1996 m.
Viešojoje opinijoje, ypač tarp projektuotojų ir valdininkų, įsitvirtino nepagrįstas mitas, esą ši teritorija gali būti tvarkoma kaip įprastas miesto rajonas, kuriame naujų pastatų statyba neturėtų būti griežtai reglamentuojama. Toks požiūris klaidingai prilygina istorinę miesto dalį sovietmečiu formuotiems miegamiesiems rajonams.
Paradoksalu, tačiau būtent sovietiniai rajonai iki šiol išlaikė savitą tarybinio miesto dvasią, kai tuo tarpu Senamiestis ir istorinė miesto dalis, nors ir pripažintos kultūros paminklais, prarado senojo miesto įvaizdį.
Naujamiesčio vertė ir grėsmės
Istorinėje miesto dalyje, kaip ir Senamiestyje, formavosi saviti kvartalai – Naujamiestis, Krūmamiestis ir Vilhelmštatas. Čia kūrėsi nevienodo tankio gatvių tinklas, buvo statomos vilos, rūmai, administraciniai, švietimo ir kulto pastatai, formuojamos erdvios viešosios erdvės.
Naujamiestis vystėsi pagal Vakarų Europos didmiesčių urbanistines madas ir reglamentus. Vis dėlto šiandien šioje teritorijoje kyla reali grėsmė vertingam Klaipėdos uosto valdybos pastatui N. Uosto g. 5. Miesto valdžia siekia atsikratyti šios kultūros vertybės, manipuliuodama gyventojų apklausomis ir ignoruodama paveldo ekspertų bei visuomenės nuomonę.
Panašūs procesai vyksta ir Atgimimo aikštėje, kur siekiama sunaikinti išlikusį istorinio miesto centro kultūrinį sluoksnį, pagal kurį būtų galima atkurti senąsias miesto struktūras ir gatvių tinklą.
Venecijos chartija ir atsakomybės klausimas
1964 m. II tarptautiniame istorinių paminklų architektų ir technikų kongrese priimta Venecijos chartija įpareigoja saugoti ne tik pavienius objektus, bet ir visus istorinius kompleksus. Ji aiškiai nurodo, kad nauji miesto pertvarkymo planai turi būti vertinami pagal jų poveikį miestiečių gyvenimo kokybei ir kultūriniam palikimui.
Venecijos chartija pabrėžia, kad ten, kur išlikęs tradicinis kontekstas, jis privalo būti išsaugotas. Nauja statyba, griovimai ir pakeitimai, galintys paveikti vertingų pastatų tarpusavio santykius ir erdvinę sandarą, turi būti draudžiami.
Tačiau šiandieniniai Klaipėdos miesto plėtros sprendimai grubiai paneigia šiuos principus. Projektuotojai dažnai savanaudiškai ir selektyviai interpretuoja chartijos nuostatas, o politikų kalbos apie „nuomonių įvairovę“ neretai tampa patogiu pasiteisinimu ignoruoti visuomenės ir ekspertų dalyvavimą sprendimų priėmime.
Pabaiga: kas sustabdys paveldo naikinimą?
Toks šiurkštus Venecijos chartijos ir tarptautinėje teisėje įtvirtintų kultūros paminklų apsaugos principų nesilaikymas toliau nusikalstamai žaloja Klaipėdos paveldinį kontekstą ir naikina savitą istorinio miesto charakterį.
Kyla esminis klausimas – kas šiandien gali sustabdyti neatsakingus paminklosaugos struktūrų sprendimus ir juos įgyvendinančių projektuotojų veiksmus?
Palikite atsiliepimą