Straipsnio pavadinimo formuluotė savaime iškelia problematinį požiūrį į kultūros paveldą Klaipėdoje. Reikia pripažinti, jog Klaipėda išties galėtų pasigirti savo unikaliu turtingu europiniu architektūriniu paveldu, kuris džiugintų į miestą atvykusius svečius tarsi apglėbdamas savo potencialiu vientisumu ir grožiu. Tai vis labiau pastebi piliečiai, kurie vis garsiau to reikalauja iš mieto valdžios. Svarbu suprasti, jog žavesį, kuria ne vien pavieniai statiniai, o jų visuma ir dermė. Dėl akivaizdaus nenoro puoselėti paveldą dažnai kenčia ne tik vertingi savo architektūra pastatai, bet ir žalojama visa istoriškai susiformavusi aplinka. Pagrindinius svertus šiai problemai spręsti savo rankose turi valdžia ir verslas. Tokiu ryškiausiu pavyzdžiu galima pasitelkti Klaipėdos miesto rotušę, kurioje dabar įsikūrusi merija ir kitos nacionalinio pavaldumo žinybos.
Turimuose gausiuose šaltiniuose galime pamatyti, kad Rotušė iki II pasaulinio karo ir vėliau atsiradusių aukštybinių svetimkūnių, vaidino išskirtinį ir svarbų valdžios reprezentavimo simbolį. Senieji klaipėdiškiai ir Mėmelio gyventojai kruopščiai, ir atsakingai saugojo istorinę miesto aplinką, kurioje buvo išlaikomas artimas 1807–1808 m. šlovingų Karališkosios rezidencijos laikų dvasiai vaizdas. Taip pat nuostabą kelią, kad šalia neorenesansinio ir neoklasicistinio Magistrato pastato miesto architektai stengėsi išlaikyti stilistinę vienovę, miestui būdingą struktūrą ir klasikines pastatų proporcijas. Čia buvusioje senojoje Luizės gatvėje (dabar Danės g.) buvo išlaikyta architektūrinė darna. Ji sudarė atsvarą priešingai Dangės upės krantinės pusei, kur buvo pastatyti raudonų plytų sandėliavimo paskirties pastatai, dabar tapę neatsiejama Klaipėdos senamiesčio dalimi. Vertėtų pažymėti, kad palaipsniui einant nuo Rotušės pastato link Šiaurės rago (vok. Nordhuk) buvo dailių ir jaukių namų linija ir taip Dangės upė buvo gražiai įrėminta iš abiejų pusių esančiais pastatais. Visą tai formavo atsakingos, rūpestingos ir darbščios miesto valdytojų rankos.
Deja, ne tik II pasaulinis karas, bet ir sovietinis režimas transformavo ir sužalojo miesto istorinį veidą, o posovietinio mentaliteto grimasos iki šiol neleidžia imtis sunaikinto kultūros paveldo kryptingo atkūrimo. Vienoms šalims nuo komunizmo šmėklos išsivaduoti lengviau, kitoms sunkiau, tačiau nepateisinama, kai miesto valdžia tyčia blokuoja kylančias visuomenines iniciatyvas dėl kultūros paveldo. Dar didesnį pasipiktinimą kelia kontrolės nebuvimas ir sąmoningas Klaipėdos istorinio miesto aplinkos žalojimas, palaimintas tiek paveldosaugos, tiek savivaldos sistemos, tiek vyriausiojo miesto architekto. Tai puikiai atskleidžia Rotušės pastato kaimynystėje neaiškiomis aplinkybėmis atsiradę net keli visiškai nieko bendro su darnia ir istorine aplinka derančiais objektais: Danės g. 15 (Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija), Naujojo Sodo g. 1A (vadinamieji K ir D dangoraižiai). Sunku paaiškinti jų atsiradimo priežastis, kaip Klaipėdos miesto savivaldybė ir už miesto architektūros planavimą atsakingi valstybės tarnautojai galėjo išduoti jiems leidimus ir palaiminti tokius projektus, jų realizaciją. Nekalbant jau tai, kad sovietmečiu atsirado kiti miesto istorinę aplinką žalojantys objektai kaip Danės g. 9 ir Danės g. 7, Naujojo Uosto g. 2, Jūros g. 2 daugiabučiai, kurie ne tik užkerta Teismo rūmų ir Kalėjimo pastato komplekso Jūros g. 1 vertingo vaizdo matomumą iš Klaipėdos senamiesčio, bet ir neigiamai transformavo viso Rotušės rajono panoraminę perspektyvą.
Vilčių teikia vis didesnis visuomenės susidomėjimas miesto ir krašto istorija. Tai puikiai atspindi vis dažniau išleidžiami albumai, straipsniai, knygos, skaitmeniniai projektai ir vaizdo įrašai. Taip pat ir privačia iniciatyva atkuriami ir sutvarkomi istorijos perlai kaip Sendvario dvaras, Dujų fabrikas, Sveikatingumo namas ar Muižės dvaro kompleksas. Vis nedrąsius žingsnius žengia valstybės viešasis sektorius, remdamas Šv. Jono bažnyčios atkūrimą, inicijuodamas Klaipėdos karališkojo pašto kultūros paveldo tvarkybos darbus, ir vis nerasdamas pritaikymo funkcijos Klaipėdos Teismo rūmų ir Kalėjimo kompleksui. Socialinėje erdvėje ir medijose auga žmonių interesas kultūros paveldo išsaugojimu, atkūrimu ir puoselėjimu kaip besiintegruojančios į Vakarų Europą visuomenės viešojo intereso išraiška, į kurią privalu atsižvelgti į administracinę sprendžiamąją galią turintiems asmenims. Visai kitaip yra su šiuolaikine architektūra, kuri yra skatintina ir sveikintina tik už kultūros paveldo teritorijų ribų ten, kur nėra galimybės daryti poveikio išlikusiam architektūriniam kultūros paveldui, todėl svarbu įsidėmėti, kad valstybė yra patvirtinusi Klaipėdos senamiesčio (u. k. 16075) ir Klaipėdos miesto istorinės dalies, vad. Naujamiesčio (u. k. 22012) bei Klaipėdos senojo miesto vieta su priemiesčiais (u. k. 27077) planus. Juose ne šiuolaikinės modernios architektūrinės transformacijos yra lemiantis reiškinys miesto planavime, bet išlikęs kultūros paveldas ir neišlikusio materialaus palikimo vertės yra svarbiausi istorinės aplinkos puoselėjimo principai. Juolab, kad tai istorija yra vertybė.
Galiausiai kyla esminis klausimas, kodėl nepaisant geros valios ir visų valdžiusiųjų tikslų dėl miesto gyventojų kokybės ir įvaizdžio gerinimo, einama toliau kitu atvirkštiniu keliu. Šiuo metu yra sudarytos sąlygos sužaloto istorinio miesto aplinkos tolesnei neigiamai raidai, ignoravus nuoseklią istorinio paveldo išsaugojimo ir atkūrimo koncepciją. Sudarkyta istorinio miesto panorama ir sužalota Rotušės aplinka iliustruoja ne tik valstybės tarnautojų nekompetenciją. Tai ir toliau kuria visiškai nepuošiantį ir sudarkantį seniausio Lietuvoje miesto įvaizdį. Negi iš tikro toliau kuriamas bevertis miestovaizdis, remiantis prasta Kaliningrado miesto planavimo – griovimo patirtimi, einant pačiu lengviausiu keliu? Visgi norėtųsi tikėtis, kad siūlomos Klaipėdos miestiečių draugijos iniciatyvos dėl Rotušės pastato ir Luizės skvero, gatvės atkūrimo bus sėkmingai realizuojamos su plačiu ir strategiškai mąstančiu miesto politikų palaikymu. Taip pat bus mėginama ieškoti ilgalaikių sprendimų dėl Rotušės gretimų pastatų sutvarkymo, suteikiant artimesnį istorinei aplinkai darnų ir harmoningą kontekstualų vaizdą. Skeptiškai vertinantiems neišlikusio paveldo verčių atskleidimą ir nuoseklų jo atkūrimą svarbu visada priminti, kad „Be praeities nebus ir ateities“, todėl Klaipėdos miestas be išlikusio architektūrinio palikimo neturės savo tapatybės ir dvasios, kuria džiaugtųsi ne tik svečiai, bet ir patys miestiečiai.
Apmaudu, kad vis dar visiems žmonėms prieinamoje laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“ apie Rotušės rajoną ignoruojamas vertingas istorinis Rotušės rajono dėmuo. Nuoroda yra laisvai prieinama internete adresu: https://lt.wikipedia.org/wiki/Rotu%C5%A1%C4%97_(Klaip%C4%97da) Šios miesto dalies pagrindiniu simboliu yra tapusi netgi nebe Klaipėdos rotušė, bet K ir D dangoraižiai, galutinai sužaloję miesto panoramą ir neva tariamai vaidinantys išskirtinį miesto simbolį. Kyla klausimas, kam yra naudinga kažkieno tyčia įkelta žeminanti miesto tapatybę nuotrauka, jeigu tai pastebi, kad „Karalius nuogas“ ir dėl to nieko nedaroma jau eilę metų?
Straipsnio bendrautoriai: Benas Volodzka ir Rokas Borusevičius.
Palikite atsiliepimą