Prisiminus Klaipėdos sukilimą

Klaipėdos kraštas ilgą laiką priklausė Prūsijai. Vokietijai pralaimėjus pirmą pasaulinį karą, 1919 metais sausio pradžioje, prasidėjusiose Paryžiaus taikos konferencijoje, buvo svarstomi svarbūs klausimai. Šios konferencijos metu Rusijos, Vokietijos, Austrijos imperijų užkariautos valstybės kėlė nepriklausomybės klausimą. 1919m. vasario 16 dieną, konferencijoje dalyvavo Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo Augustinas Voldemaras, kurie iškėlė Mažosios Lietuvos klausimą, kad Klaipėdos kraštas būtų atskirtas nuo Vokietijos ir būtų prijungtas prie didžiosios Lietuvos. Tačiau Mažosios Lietuvos norėjo ne tik Lietuva. 1919 vasario 28d ir kovo 3 d. Lenkijos delegacija notose reikalavo atkurti senąsias 1973 metų žemes. Lenkija norėjo turėti priėjimą ne tik prie Vyslos bet ir prie Nemuno žiočių, tad Lenkijos delegacijos pasiūlymas buvo Mažąją Lietuvą atskirti nuo Vokietijos ir prijungti prie Lietuvos, bet su viena sąlyga, kad ateityje Lietuva su Lenkija sudarytų federaciją, o kol visą tai įvyktų, Klaipėdos kraštas turės būti perduotas Antantės valstybių žiniom. Prancūzija stiprindama savo pozicijas, palaikė Lenkijos idėją ir vertė Lietuvą tartis. Taip pat šiam sprendimui pritarė Antantės valstybės, Bet Vokietijai nepatiko šios idėjos ir šį sprendimą užprotestavo notomis. 1919 m. birželio 28 pasirašytą Versalio taikos sutartimi buvo nuspręsta, kad Vokietija turi grąžinti užgrobtas svetimas žemes. Klaipėdos kraštas buvo laikinai perduotas Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos žiniai. 1920 m. sausio 10 d. Klaipėda buvo atskirta nuo Vokietijos. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdos kraštą administruoti palikta Vokietijai, jos paskirtam komisarui, grafui V. Lambstorfui. Antantės valstybių vardu, Mažąją Lietuvą, buvo pavesta valdyti Prancūzijai, tol kol bus nuspręsta, kam ją atiduoti. Klaipėdos teritorijai administruoti buvo paskirtas generolas Dominikas Odri (Odry), kuriam buvo suteiktas vyriausiojo komisaro titulas. 1920 metais vasario 12 dieną, į uostą atvykus Anglijos ir Prancūzijos karo laivams su įgulomis, Vokietijos kariuomenė paliko Klaipėdą, o išaušus kitai dienai, po Klaipėdos gatves vaikščiojo nedideli Prancūzijos okupacinės kariuomenės daliniai. Vasario 15 dieną Vokietijos komisaras grafas V. Lambsdorfas oficialiai perdavė valdžią Prancūzijos atstovui. D. Odri ( Odry ), kuris atsišaukime praneša, kad visi ryšiai, kurie iki tol siejo Klaipėdos kraštą su Vokietija yra atšaukti. Vietoj Vokietijos viešosios teisės, turėjo būti įvesta Antantės valstybių teisė, tačiau to padaryti buvo negalima, todėl buvo palikti Klaipėdos krašte galioje Vokietijos įstatymai. Prancūzijai administruojant Klaipėdą, buvo kilusi idėja, Klaipėda paversti laisvąją valstybę ”Freistaat”, tokią idėją palaikė vokiečiu politiniai veikėjai. Šią idėją plačiau ėmė vystyti vyriausiojo komisaro pareigas perėmęs Gabrielius Petisnė.

Po pirmojo pasaulinio karo, Klaipėda nebuvo smarkiai nukentėjusi. Klaipėdos kraštui nereikėjo mokėti skolų, muitų, prekybiniai ryšiai buvo išliko su Lietuvą ir Vokietiją tačiau greitai Klaipėdos krašte prasidėjo spekuliacija, kontrabanda, markių infliacija, iš krašto buvo vežama viskas ką tik pajėgė išvežti. 1922 metais, Lietuva, Vokietija, palaikydama Lietuvą Įvedė muitų sieną, o dėl to Klaipėdoje pabrango produktai ir prarado daug pelno, didėjo nedarbas. G. Petisnė reaguodamas į susiklosčiusią padėtį, uždraudė išvežti iš krašto maisto produkciją kitur. 1922m. lapkričio 3-4 d. krašto ekonominių organizacijų lietuvių ir vokiečių atstovai buvo pakviesti į Paryžių pareikšti savo pozicijas dėl Klaipėdos krašto. Nesutapus nuomonėms, buvo nu matyta sudaryti specialiąją prancūzų teisininko Žoržo Larošo (Laroche) vadovaujamą komisiją, kuri parengtų galutinį projektą. Komisija laikėsi nuomonės, kad Klaipėda turi būti Laisvoji valstybė, kuris turėjo būti įgyvendintas 1923 metais. Lietuva matydama, kad gali negauti Klaipėdos, ėmėsi drastiškų priemonių. 1922 m. lapkričio 16 d. , lietuvininkas Edmundas Simonaitis, LŠS Centro valdybos prezidiumo posėdyje išreiškė pozicija, kuri buvo sutapusi su E. Galvanausko poziciją, kad sukilimas dėl Klaipėdos krašto yra būtinas. Galvodami, kad Klaipėdiečiai patys nesukils, imtis veiksmų turi Šaulių sąjunga. Apsvarstę visus sprendimus, nepaisant kai kurių kariūnų prieštaravimų, buvo priimtas sprendimas užimti Klaipėdos kraštą „sukilėlių“ pajėgomis. 1923m. sausio 4 d. pasirodė Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmasis atsišaukimas „Klaipėdos gyventojai“, kuriame skelbiama apie komiteto įsteigimą bei jo tikslus. Kvietė remti jų idėjas ir kurti skyrius. Iš viso sukilime dalyvavo 300 Klaipėdiečių savanorių. 1923 m. sausio 7 d. komiteto atsišaukimas „Broliai Šauliai“ kvietė Šaulių sąjungos būrius jungtis prie sukilimo. Klaipėdos link pajudėjo 1079 žmonių grupė, kuri buvo pavadinta Ypatingos paskirties rinktine. Ja sudarė iš 8 -ojo, 11 -ojo pėstininkų pulkų, karo policijos ir milcijos kariūnų, Vilkaviškio, Kaišiadorių, Panevėžio šaulių būrių ir 300 savanorių, prisijungusių iš Didžiosios Lietuvos, jaunuoliai, apsirengę civiliniais rūbais, keliavo pėsčiomis, traukiniais Klaipėdos link. Ginklai sukilėliams buvo išdalinti Klaipėdos krašto prieigose, pakeistos pavardės panašiomis į klaipėdiečių ir sukilėliai palikę asmeninius daiktus, Didžiojoje Lietuvoje, sausio 10 d. perėjo Klaipėdos krašto sieną. Sausio 11 d. sukilėliai apsupo Klaipėdą ir reikalavo pasiduoti, o artėjant link miesto centro, prasidėjo mūšiai dėl Klaipėdos. Sausio 15 d. sukilėliai užėmė prefektūros pastatą ir nuginklavo jame buvusius karius. Po vykusių susišaudymų buvo sudarytos paliaubos ir Klaipėda buvo išvaduota bei prijungta prie Lietuvos.

Per šį Klaipėdos sukilimą, nebuvo išvengta mirčių. V. Vareikio duomenimis, Klaipėdos sukilime žuvo 12 lietuvių, 2 Prancūzų kariai, 1 vokiečių policininkas. Žuvę kariai buvo palaidoti, senosiose Klaipėdos kapinėse ( dab. Skulptūrų parke ). Po šio įvykio Klaipėdos krašte buvo įtempta situacija. 1923 m. sausio 16 d. į Klaipėdos uostą atplaukė Lenkijos karo laivas, tačiau buvo įspėta nesiimti karinių veiksmų, tad po kurio laiko laivas paliko uostą. Antantės valstybės į Klaipėdos uostą atsiuntė savo karinius laivus su įgulą. Iš viso buvo atplaukę 6 kariniai laivai su įgulomis, kurie laukė Antantės karinių dalinių vado sprendimo, tačiau vadas laukė Ambasadorių konferencijos nurodymų. Antantės valstybės nutarė tartis su Lietuvą. 1923m. sausio 19 d. Šilutėje vykęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, priėmė svarbią deklaraciją, kuri skelbė Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos autonominėmis teisėmis.

1923m vasario 16d. Ambasadorių konferencija perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą. Tą dieną Klaipėdoje buvo surengta šventė, vyko kariuomenės paradas, koncertas. Tų pačių metų vasario 19 d. Prancūzijos kariuomenė su G. Petisnė kartu su Antantės valstybių laivais išvyko iš Klaipėdos, o J. Budrys perėmė vyriausiojo komisaro pareigas.