Klaipėda, kadaise turėjo unikalų baltiškos kilmės pavadinimą Memel, kuris nuo seno buvo klestintis miestas. Šį garsų miestą valdė keturiolika Prūsijos kunigaikštystės ir karalystės bei Vokietijos imperijos valdovų, o kiekvienas jų skyrė daug dėmesio miesto klestėjimui, tad ne veltui vienas iš Hohencolernų dinastijos karalių Friedrichas Vilhelmas III su žymiąja karaliene Luize Meklenburgiete fon Štrelic rezidavo dar išlikusiuose Klaipėdos magistrato rūmuose, siaučiant Napoleono Bonaparto kariuomenei po Prūsijos žemes.
Hohencolernų valdymo laikotarpiu Mėmelis klestėjo, kaip prekybos centras, plėtėsi miesto ribos, daugėjo gyventojų, buvo pastatyta fachverkinio stiliaus gyvenamųjų namų dar iki XV a., žavių bažnyčių, plėtėsi laivyba. Daugelis miesto pastatų buvo mediniai, o žemės taupymo sumetimais, kadangi miesto lopinėlis buvo labai vertingas, pastatai buvo statomi vienas šalia kito, paliekant tarp pastatų labai mažus tarpus. Dėl chaotiško nevaldomo miesto vystymosi bei higienos taisyklių nepaisymo kilo Didysis miesto gaisras 1854 m., kurio liepsnos prarijo vos ne tris ketvirtadalius miesto. Tikėtina, kad tais laikais klestėjo ir žydėjo daugybė sodų ir brangių, atsiminimais persisunkusių, istorinių pastatų kaip apie tai buvo apdainavęs garsus Prūsijos poetas Simonas Dachas. Žinoma, dar prie šį gaisrą buvo susirūpinta miesto architektūros raida, nors ir per vėlai, tad kunigaikščio Georgo Friedricho valdymo laikais, prasidėjo mūrinių namų statyba, to laikmečio liudininkai pastebėjo, kad miestas tapo daug žavesnis ir jaukesnis, pagerėjo miesto bendras vaizdas. Vis dėlto po Didžiojo Gaisro, kuris dar labiau paspartino, ypač XIX a. kylant architektūros naujoms srovėms, visiškai transformavo senojo miesto veidą. Būtent šis miesto architektūros laikotarpis yra labiausiai vertinamas visų miestiečių. II pasaulinio karo pabaigos ir pokario laikotarpius miestas buvo sugriautas iki pamatų, o tarybmečiu daugybė istoriškai ir architektūriškai vertingų namų buvo toliau saugomi abejingai, dėl to jie buvo griaunami, užleidžiant erdvę postmoderniems, monolitiniams, dažniausiai ulitarizmo stiliaus sovietinės dvasios pastatams, kurie yra sužaloję XIX ir XX amžiaus pradžioje darniai ir harmoningai išsivysčiusią architektūrą. Apmaudu, kad dar iki šiol miestas yra toliau transformuojamas remiantis ne ikikarinio miesto plėtros ir stilistinio vystymosi principais, bet po karo susiformavusio Klaipėdos miesto kontekstu. Anaiptol matant graudžias miesto žalojimo tendencijas, virpa trapi viltis, jog ikikarinio miesto paveldas taps vertingiausia „miesto perlo“ atspindžiu ir siektinu pavyzdžiu dabartinei architektų bendruomenei. Džiugu, kad dabar vis daugiau susidomėjimo susilaukiančios senosiose miesto fotografijos atveria mūsų akiratį ir įsivaizdavimą, kaip miestas turėtų vertinti ir puoselėti miesto istorinį sluoksnį. Be jokios abejonės turi būti judama nuosekliai link neišlikusių miesto vertingų istorinių objektų atkūrimo.
Miesto istoriniais pastatais pradėta rūpintis per vėlai, kai didelė dalis istorinių namų yra kritinės būklės ir vis dar nėra sutvarkyti ar kaip nors panaudojami praktinei veiklai, tokį pavyzdį iliustruoja puikiai Jūros g. 1, buvę Klaipėdos Karališkojo teismo rūmai su kalėjimu. Panaši situacija susiklosčiusi su uždarytu Klaipėdos centriniu paštu, kai jau pastatui yra parengta nenaudojamų patalpų įveiklinimo studija, tačiau vis dar Kultūros ministerija vilkina finansavimo skyrimą kultūros paveldo tvarkybos darbams. Šie pastatai tapo valdžios nekompetencijos ir miestiečių bendruomenės neveiklumo pasekmių simboliais. Panaši situacija yra su gyvenamaisiais, tačiau tokią pat kompleksinę vertę turinčiais pastatais, kai visai neseniai apsilankiau Kalotės buvusios liaudies mokyklos (vok. Volkschule) pastato vietoje. Šis malonius jausmus keliantis istorinis namas yra apaugęs krūmais, pastato medinės konstrukcijos supuvusios, tik uždėtas naujas stogas po to, kai ten buvo kilęs gaisras.
Vertėtų paminėti, kad Klaipėda neturi išlikusio istorinio centro, o be jo miestas negali formuotis tarp viduramžiais susikūrusio senamiesčio ir XIX amžiaus Naujamiesčio. Šiomis dienomis, miesto istoriniu centru yra vadinama ta vieta, kurioje kūrėsi prekybos centras su administraciniais pastatais, tačiau menotyrininko Jono Tatoriaus teigimu: „Naujamiestis prieš II-ąjį pasaulinį karą buvo įsikūręs dešiniajame Dangės krante, o seniausia Naujamiesčio dalis buvo Krūmamiestis.“[1] Būtina suprasti, kad miesto bendruomenė ir valdžia suprastų šio neišlikusio istorinio centro vertę ir reikšmę, imtųsi nuoseklaus atkūrimo.
Miesto istoriniu centru vadinama vieta, kur kadaise stovėjo ,,Birža”, kitaip dar klaipėdiškiai juos vadindavo Prekybos ir pramonės rūmais ( šalia Biržos tilto). Tuomet Biržos pastatas vaidino didelį vaidmenį Klaipėdos miesto kasdienybėje. Joje buvo pirklių centras, veikė skaitykla, vykdavo dailės parodos, buvo įsikūręs miesto telegrafas ir taip pat , kol neturėjo savo bažnyčios, pamaldas rengdavo anglikonai. 1907–1908 metais rekonstravus pastatą, jame buvo įrengti butai, kelios parduotuvės įrengta puošni salė, stovėjo skulptūros, kabojo paveikslai, kurie buvo dovanoti pirklių. Pats pastatas neišliko, tačiau pagal senas išlikusias nuotraukas galima matyti, kad trijų aukštų pastatas turėjo bokštelį su jame įrengtu laikrodžiu ir stovėjo dabartiniame Biržos skverelyje.
Tokių neišlikusių pastatų atstatymas yra prasmingas siekis, nors reikalaujantis daug pastangų ir dėmesio bei tarpusavio susitarimo. Nemažiau svarbu priminti, kad tiek pat būtina išsaugoti išlikusius istorinius objektus ir palikti ateities kartoms kaip matomą autentišką praeities reliktą. Pamačius istorinius pastatus, kurie yra saugomi, bet neprižiūrimi, nesugebama rasti tam konkrečių priemonių nykstančio paveldo atgaivinimui. Deja, dar iki šio vertybių stokojančioje visuomenėje daug praktiškiau pastatyti prekybos centrus, nei kurti komercijos vietas istorinio miesto teritorijoje. Norėtųsi tikėti, kad išlikusios senosios fotografijos, įgaus realų kūną materialiąja prasme, atkuriant neišlikusius miesto pastatus. Tad daugeliui klaipėdiečių, vertinančių miesto darnumą ir jaukumą, harmoniją, tvarką, svarbu nepamiršti, kad paveldo išsaugojimas ir jo atkūrimas įprasmina miesto atsinaujinimo siekį.
Autorius Domantas Kinčius.
Redaktorius Benas Volodzka.
Leave a Reply