Klaipėdiečiai nepelnytai pamiršo daugelį istorinių miesto asmenybių. Tai lėmė brutalus sovietmečio laikotarpis, kurio metu nebeliko senųjų krašto gyventojų. Būtent II pasaulinio karo baigties pasekmės nulėmė mankurtišką Klaipėdos gyventojų elgesį su šio miesto atmintimi. Laikai pasikeitė, todėl šiuo metu kaip tik geriausias momentas prisiminti užmirštas svarbias miesto asmenybes, kurias privalu įamžinti viešosiose erdvėse. Vienas iš tokių išskirtinių žmonių buvo Klaipėdos apskrities viršininkas Heinrichas Cranzas. Klaipėda išties turėtų būti dėkinga šiai asmenybei už visos apskrities ir miesto suklestėjimą.
Asmenybės kelias į Mėmelį
Heinrichas Cranzas gimė 1847 m. liepos 7 d. tuometinio kunigaikštystės centro Pozeno generalinio superintendanto Friedricho Aleksandro Georgo Leopoldo Cranzo ir Frederikės fon Scharper pasiturinčioje miestiečių šeimoje Poznanės mieste. Jis išlaikė arbitūros egzaminus Pozeno Friedricho Vilhelmo gimnazijoje 1867 m. , po to studijavo Berlyno ir Heideidelbergo universitetuose. Prasidėjus Prūsijos ir Prancūzijos karui, jaunasis H. Cranzas įstojo savanoriu į 46-ąjį Žemutinės Silezijos pėstininkų pulką, su kuriuo dalyvavo Paryžiaus šturme. Po karo tarnavo elementoriumi Pozeno karo teisme. 1876 m. tapo asesoriumi, metus dirbo prokuroru apskrities ir apeliaciniame teismuose, vėliau perėjo į valstybės tarnybą valdymo struktūrose. Trumpai dirbo Berlyno policijos prezidiume, po to tuometinėje Štadės apygardoje, o 1880 m. gruodžio 7 d. tapo Geldapės landrato įstaigos valdytoju, vėliau 1881 m. landratu, vyriausiuoju krašto tarėju.
Susipažinęs su Frentzel-Beyme bajorų gimine, H. Cranzas suartėjo su Klaipėda ir buvo pakviestas dirbti Klaipėdos apskrities valdyboje. Todėl jis jau 1884 m. gegužės 28 d. susituokė su Marija Adolfina Ada Frentzel, riteriškojo dvaro valdytojo, komercijos tarėjo ltn. Johanno Edvino Frentzel dukra. Tų pačių metų rugpjūčio 29 d. vidurdienį Karališkosios vyriausybės atstovas jį pristatė Klaipėdos apskrities kreistagui ir buvo formaliai inauguruotas Klaipėdos apskrities viršininku. Per visą apskrities administravimo laikotarpis landratas ypatingai bendravo su dviem ištikimais bendražygiais – Henriu Karlu Frentzel- Beyme ir pagarsėjusiu karališkuoju ekonomikos tarėju, bajoriškosios Šilutės, Žemėtvarkos departamento direktoriumi Hugo Šojumi. Visų pirma, H. Cranzas susidūrė su viso krašto industrializacijos iššūkiu, dėl ko ji ir vėlavo į šiauriausią Prūsijos provinciją. Tuomet netgi Rytprūsiuose esantys didmiesčiai – Karaliaučius, Tilžė, Gumbinė, Įsrutis ir Labguva gerokai pasivijo kokybiniu lygiu technologiškai atsilikusį Klaipėdos kraštą. Todėl sumanus valdininkas vos per pirmuosius keturis mėnesius kreistage pristatė perspektyvinį naujų plentų tiesimo planą, kuriam apsvarstyti ir užbaigti prireikė visos jo kadencijos laikotarpio trukmės.
Krašto ir miesto suklestėjimo laikotarpis
Perspektyvinis naujų plentų tiesimo planas turėjo didžiulę reikšmę apskrities ekonominės gerovės augimui. Todėl 1885 m. sausio 29 d. kreistagas nutarė tiesti šiuos plentus: kelias tarp Klaipėdos-Radailių ir Kretingalės-Kretingos plentų; kelias tarp Krukių-Dinviečių ir Šatrių; plentas nuo Joniškės geležinkelio iki kelio Krukiai-Dinviečiai; kelias iš Braciškės per Griežes ir Kebelius į Poškas; kelias nuo Budrikių per Mišeikius ir Dovilus į Baitus; kelias nuo Meyenhofo iki Drevernos su tiltu; kelias iš Smeltės į Rimkus. Sąmatoje šioms statyboms buvo numatyta 760 720 markių. Istorikas Johannas Zembrickis užsimena, kad dėl tokios sumos dydžio kurį laiką planas buvo pakibęs ore. Todėl buvo skiriamas tuomet didesnis dėmesys naujos apskrities ligoninės statybai ir pastato apskrities administracijai įsigijimui.
Nauja apskrities ligoninė buvo pastatyta 1888 m. balandžio pradžioje. Ji kainavo (be vidaus įrangos) 22 749 markes ir dėl didėjančio ligonių skaičiaus jau 1895 m. teko pradėti perstatymo ir plėtimo darbus, kurie buvo užbaigti 1897 m. Tuo metu į ligoninę buvo atvestos dujos, 1902 m. kovo mėn. taip pat buvo atvestas centralizuotas miesto vandentiekio tinklas. Taip pat apskrities ligoninei buvo neabejingi turtingi mecenatai, tarp kurių pirmasis sureagavo Hermannas Gerlachas. Žinoma, jo vardu už suaukotas didžiules lėšas buvo pastatytas Gerlacho paviljonas. Tiesa, apskrities ligoninė buvo pastatyta pagal senąją numeraciją Kūlių Vartų g. 4, kuriame vešėjo puikus vaismedžių sodas. Negana to, apskrities valdybos viršininkas taip pat akivaizdžiai prisidėjo prie Dovilų ligoninės steigimo.
Naujo apskrities administracijos pastato paieškos buvo sudėtingos. Itin labai trūko laisvų sklypų Klaipėdos centre. Didelis sklypas buvo rastas tik 1893 m. sausio 7 d., kada kreistagas nusprendė jį pirkti už 60 000 markių ir fasadu į Palangos gatvę. Statybos sąmata buvo 45 000 markių. Vėliau buvo nuspręsta tame pačiame pastate įkurdinti apskrities kasą ir kadastro įstaigą, todėl sąmata išaugo iki 56 000 markių. Naujasis pastatas buvo iškilmingai atidarytas 1894 m. spalio 27 d. Tiesa, netoli šio pastato gyveno ir pats šio pastato šeimininkas – landratas Heinrichas Cranzas. Buvo neapsieita be Frentzel-Beyme giminės palaikymo, nes jau tuomet Henris Augustas Frentzel-Beyme ir jo žmona Emma valdė Biržos g. 9 sklypą su namu, kuris buvo siūlomas Heinricho Cranzo apgyvendinimui. Todėl anksčiau komercijos tarėjas Henris Frentzel-Beyme 1878 m. įsigijo sklypą už 45 000 markių ir modernizavo ankstesnių Ogilvie šeimos valdytą namą. Ten ir gyveno landratas H. Cranzas, šiame name taip pat veikė Uosto priežiūros komisija.
Darbų gausa
H. Cranzo karjerai persiritus į antrąją pusę, darbai vyko labai smarkiai ir intensyvai. Klaipėda tapo tikru didmiesčiu ir karštų veiksmų epicentru. Taip buvo tik 1807 – 1808 m., kai Mėmelis tapo laikinąja Prūsijos sostine su reziduojančia karališkąja šeima. 1885 m. vėl pradėta energingai tiesti kelius, nes provincijos landtagas tam skyrė 2 mln. markių. Taip buvo smarkiai išplėtotas krašto kelių tinklas. 1896 m. veikė jau devyni kelių susivienijimai, kurie iš dvarų įnašo itin papildydavo kelių tiesimo fondus ir prisidėdavo prie pačių dvarininkų gerinamo kelių tinklo. Tarp svarbiausių statybų pačiame mieste paminėtina Karlo tilto (1826 m. pavadinto trečiojo Friedricho Vilhelmo III sūnaus Friedricho Karlo vardu) atnaujinimas, panaudojant 127 000 markių subsidiją, gautą remiantis 1902 m. birželio 2 d. Dotacijų įstatymu. Buvo praplatinta iki 17, 5 m. pločio praplauka laivams. Tiltas buvo iškilmingai atidarytas 1908 m. rugpjūčio 4 d.
Taip pat susirūpinta kurortų infrastruktūros sukūrimu, o pirmiausiai susirūpinta Giruliais. 1894 m. liepos 29 d. komercijos tarėjas Pietschas savo lėšomis pastatė paplūdimo restoraną „Strandhalle” (liet. Pakrantės paviljonas). Pastatyta daugelis objektų Giruliuose ir atsirado trauka turistams, miestiečiams. H. Cranzo laikotarpiu atsirado Smiltynės, Nidos, Juodkrantės kurortai. Kurta uostelių infrastruktūra turizmo ir keleivių poreikiams. Kraštas tapo visapusiškai industralizuota teritorija ir pilnai integruota į Rytų Prūsijos provincijos gyvenimą. Visų pastangų susisiekimo sistemos tobulinimo srityje viršūne tapo elektrinių tramvajų paleidimas miesto gatvėmis bei garinio siaurojo geležinkelio nutiesimas visoje apskrityje. Buvo nutiestos siauruko linijos nuo miesto iki Pėžaičių, Plikių, Dovilų ir t. t. Dauguma naujiesiems projektams atsiradusių kliūčių buvo įveiktos landrato H. Cranzo dėka ir nuolatiniu atkaklumu.
I pasaulinio karo epizodas
Ilgametis Klaipėdos apskrities viršininkas susidūrė su karo sunkumais, susijusiais su miesto apsauga ir pasekmių suvaldymu. I pasauliniame kare Rusijos imperija puolė Vokietiją, pirmiausiai Rytprūsius. Todėl Klaipėda tapo pirmuoju rusų taikiniu, o miestui grėsė plėšikavimo ir bado laikai. 1914 m. rudenį Landšturmas mėgino iš paskutiniųjų jėgų apginti Klaipėdą, tačiau liko vienintelis kelias – evakuacija į Kuršių neriją ir toliau į Karaliaučių. Rusai į Klaipėdą įsiveržė 1914 m. kovo 17-19 dienomis, o dar prieš jiems veržiantis landratas H. Cranzas skambino į Baltijos jūros pajėgų štabą Dancige ir prašė atsiųsti kreiserį. Deja, jam buvo pasakyta, kad tokios galimybės nėra ir pasiūlyta kreiptis į Vyriausiąją karo laivyno vadovybę Kylyje. Taip pat H. Cranzo pastangomis buvo vykdoma evakuacija į Smiltynę, o atvykęs apskrities automobiliu su paskutiniais pabėgėliais, organizavo žmonių maitinimą ir persiuntimą toliau. Iš valdžios mieste buvo pasilikęs tik vyr. burmistras Arthuras Altenbergas, kuris rotušėje susitiko deryboms su rusų komendantu paskirtu pulkininku, paskui viešbutyje „Victoria” privalėjo būti rusų kariuomenės vado generolo ir jo svitos kompanijoje. Tokiu būdu, H. Cranzas turėjo atsisveikinti su Klaipėdos kraštu, kuriame dirbo daugiau nei 30 metų su nenuilstamu triūsu ir pasiaukojimu vardan visuomenės gerovės. Sulaukęs garbaus amžiaus H. Cranzas iškeliavo anapilin 1918 m. lapkričio 2 d. Berlyne. Tais pačiais metais pasaulis užbaigė I pasaulinį karą, tačiau Klaipėdoje jo įdirbis išliko amžiams, nors miestas patyrė didžiulę rusų okupacijos žalą. Kol kas jo palaidojimo vieta Berlyne yra dar neišaiškinta arba neišlikusi.
Atminimo įamžinimo siekiai
Klaipėdos miestiečių draugija artimiausiu metu pateiks Klaipėdos miesto savivaldybei pasiūlymą raštu dėl Klaipėdos apskrities viršininko Heinricho Cranzo atminimo įamžinimo prie buvusio apskrities valdybos pastato vietos. Po karo šiame pastate buvo įsikūrusi Muzikos mokykla, nugriauta 1981 m. Taip pat kreipimąsi bus prašoma išsamiai išdiskutuoti ir priimti sprendimą, kurioje vietoje turi būti įamžinamas išskirtinis miesto politikas. Draugijos manymu Heinrichas Cranzas turi būti įamžinamas klasikiniu memorialu visa žmogaus ūgio skulptūrine kompozicija. Neabejotina, kad šis paminklas turės ne tik meninę vertę, bet ir bus gyvas miesto atminties pasakojimo ženklas, aktualizuojantis būtent šią asmenybę. Klaipėdiečių nemaža dalis vis įsivaizduoja, kad miestą kūrė pokario veikėjai, o ikikarinio laikotarpio žymių visuomenės šviesuolių indėlis į miesto kūrimą yra dažnai nutylimas. Šio pasiaukojusio valdininko veikla yra pavyzdys visai visuomenei, kaip žmogus turėdamas aiškią viziją ir tikslą, gali svariai prisidėti prie miesto ir krašto pažangos. Būtent Klaipėdos apskrities viršininko ir slaptojo tarėjo Heinricho Cranzo atminimo įamžinimas bus kur kas daugiau nei vieno žmogaus aktualizavimas, bet palies sudėtingą miesto naikinimo pokario metu laikotarpį ir paskatins pačių klaipėdiečių susidomėjimą savo vietos praeitimi. Visa tai gali tapti postūmiu link prarasto miesto veido atkūrimo.
Johannas Zembrickis „Klaipėdos apskrities istorija”, III tomas, leidykla – „Libra Memelensis”, 2011 m., 351 psl.
Leave a Reply